Prieš kelis vakarus draugės sėdėjo ant mano virtuvės grindų, buvo nuolat pildomas arbatinis ir iš didelio puodo semiamas troškinys. Štai vienas tos nakties pokalbio fragmentų:
- Žinot, neseniai su kolege rūkėm ant ofiso stogo, išsišnekėjom ir ji pasakė tokį sakinį: „man vis atrodo, kad pradėsiu gyventi vėliau. Pavyzdžiui, kai pabaigsiu projektą, kai susituoksiu, kai vaikui sueis penkeri“. Mane tie jos žodžiai labai sukretė, supratau, kad ir pati nuolat galvoju, jog gyvenimas dar lyg neprasidėjo, - sakė draugė.
- Blemba, bet tau jau nebe dvidešimt.
- Aha, ir jau tiek kartų galvojau, kad pradėsiu gyventi pabaigusi kokį projektą, bet dabar net to projekto pavadinimo nebeprisimenu... Užtat šiandien iki 19 val. sėdėjau darbe, o mano motyvacija „pavaryt“ ir buvo tas noras nudirbus darbus galėti pradėti gyventi.
Iki kaulų čiulpų galiukų žinau šitą jausmą. Pati „atsibudau“ prieš porą metų, kai naktį susapnavau esanti dieviško grožio tropikų saloje, o mane ir dar vieną turistą paplūdimyje gaudo pikti mus nužudyti norintys čiabuviai. Galiausiai, įsprausti į kampą turėjome rinktis, kuris mirs pirmas. Nusprendžiau, kad aš, nes „vis tiek negyvenu“.
Ką reiškia „negyvenu“?
Visą dieną buvau šoko būsenoje, kol pamažu pradėjo ateiti atsakymai: bandau įtikti mamai ir gyventi taip, kad ji būtų laiminga, bandau įtikti būriui Instagram sekėjų ir jau pati nebežinau, kas esu. Dar plius bandau viską padaryti „teisingai“: atrodyti, dirbti, kalbėti, norėti teisingų dalykų. Eina šikt, kaip neįdomu.
Pokyčiui vykti, tikiu, užtenka save pamatyti dienos šviesoje: ką ir kodėl darai, kokiomis vertybėmis vadovaujiesi, ir, jei jau atvirai, ar tau pačiai įdomu?
Užtenka suprasti ir pasakyt sau, kad jei taip nebenori, tai kaip tada norėtum gyventi?
Praėjo vos keli metai, rašau šį laišką iš mažo namelio prie miško, šalia teka upė, du kartus per dieną pravažiuoja traukinys, o aš jau antrą parą neišlendu iš tų pačių treningų. Geriu stiprią juodą kavą, vaikštau miškuose, skaitau knygą, žiūriu į ugnį ir planuoju neužilgo išsivirt didelį puodą makaronų.
Dieve, kaip gera būti tik sau. Kaip gera kurti gyvenimą, kuris patinka ir tinka man. Kaip gera leisti sau būti visomis ir visokiomis savo versijomis: kartais išsipuošus eiti į prabangų restoraną valgyt austrių, kartais sulįst į savo urvelį ir su niekuo nesišnekėt; būt verslininke, būt kūrėja, būt kokia tik noriu savo versija.
Atėjo laikas nustoti nuolat bandyti kažkam (net pačiai sau) įtikti. Net „buvimas savimi“ jau yra kažkoks savęs apsibrėžimas: o jei gyventi išvis be trafaretų? Nebekontroliuoti? Leisti sau skleistis, žydėti ir pačiai save nustebinti?