Kaskart pradėdama kažką naujo jaučiu paširdžius stingdančią baimę. Vidinis kritikas išvis išprotėja, menkina mane ir mano gebėjimus, trypia pasitikėjimą savimi ir galvoja priežastis, kodėl nepavyks, kad tik nesiimčiau sugalvotos idėjos. Galėčiau duot ranką nukirst tau būna tas pats? Na, aš vis dėkojau už tą baimę! Šiame laiške noriu tau papasakoti, kaip baimė išties gali simbolizuoti saugumą, kokios žinutės joje slypi ir kaip galima „įdarbinti“ savo baimės jausmą.
Svarbu atskirti dvi pagrindines baimes. Viena - išgyvenimo baimė. Tarkim, kai valau langus, stipriau įsikimbu į lango rėmą, atsargiai dėlioju kojas. Tai mane sauganti baimė.
Tačiau yra baimių, kurios nuo tikrų grėsmių (kaip pavyzdžiui iškristi iš 5-to aukšto) mūsų nesaugo, o kaip tik atitolina nuo gyvenimo, apie kurį svajojame. Pavyzdžiui, baimė daryti ką nors dėl savęs: išvažiuoti į solo kelionę, pakviesti patinkantį vaikiną į pasimatymą, pradėti savo projektą, rašyti knygą, lauktis vaikelio, parduoti verslą, išeiti iš darbo arba gauti naują darbą, pasakyti artimam žmogui, kaip išties jautiesi. Kai tik tokią baimę pajuntame - nenusigręžkime, kaip tik įsipatoginkime. Kodėl?
Visos šios baimės veikia lyg indikatoriai, kad einame teisingu keliu. Toks specifinis baimės jausmas apskritai yra vienas geriausių būdų pasitikrinti, ar mūsų svarstomas sprendimas yra išties teisingas. Baisu? Kutena paširdžius? Pradeda garsiai rėkauti vidinis kritikas? Nuostabu!
Visos tikrai nors kartą išgyvenom atkarpas savo pačių realybės vaidindamos atraplanius vaidmenis. Nebebijokim baimės, nebebijokim pačio gyvenimo ir jausmo, kad esi pagrindinė savo gyvenimo herojė.
Beje, garsiai rėkiantis vidinis kritikas - ženklas, kad priartėjome prie savo komforto ribos ir jau tuoj, tuoj ją perlipsime.
Dieną prieš paleidžiant naują laidą, mano vidinis kritikas kalbėjo siaubingiausius dalykus, darė viską, kad tik nespausčiau to „publish“ mygtuko.
Iš vienos savo mokytojų Taros Mohr išmokau: vidinio kritiko departamentas nebendrauja su mūsų „gyvenimo laimės ir pasitenkinimo“ departamentu. Jam vienodai rodo, mums įdomu gyventi ar ne, svarbiausia saugu. O saugu, reiškia, nieko nekeisti. O nieko nekeisti, reiškia... na, bent jau aš tada nei į keliones leisčiausi, nei naują laidą pradėčiau.
Tai žinodamos galime nekreipti dėmesio į vidinio kritiko šūkavimus ir pamerkusios jam akį eiti toliau - tiesiai ten kur baisu! Jaučiamos baimės reikia ne išsigąsti, o kaip tik matyti ją kaip užtikrintumo ženklą, kad darome būtent tai, ką turėtume daryti!
Gal toks baimės jausmas galėtų net būti saugumo simboliu?