Nesenai turėjau koučingo sesiją su mergina, kuri jau ketvirtus metus yra darbe, kuriame nenori būti. Eina per prievartą, tačiau nieko nekeičia. Bijo, kad pradėjus dirbti sau, neatsiras klientų, kad bus blogiau, nei yra dabar. Visada tokiu atveju klausiu:
O kas, jei bus geriau? Daug geriau?
Mums atrodo naivu tikėtis geriausio. O ką tuomet reiškia tikėtis blogiausio? Saugumą? Bet ar tikrai tai tiesa?
Apskritai gali būti, kad mes išties nebijome klaidų. Labiau baisu, kad norams pavykus, gyvenimas ims ir kardinaliai pasikeis. Mums baisu, kad bus per gerai.
Prieš kelias savaites po vieno filmavimo likau miegoti itin prabangiame pajūrio viešbutyje. Tobulai minkštos, baltos paklodės, geriausias jų kambarys, nemokamas SPA. O aš, vietoj vakarienės (kuri labiau primena meno kūrinį), per maisto išvežiotojų programėlę į lovą užsisakiau kebabą.
Aha, kebabą. :D
Paauglystėje kebabas buvo tai, ką galėjau sau leisti. Į gerus restoranus net nejauku buvo užeiti.
Prabangūs viešbučiai - mano galvoje - išvis buvo kitokiems žmonėms.
„Saugiau nieko neturėti“ pasigirsta senas įsitikinimas. Iš vienos pusės, taip pradėjau galvoti dar vaikystėje, kad save apsaugočiau. Negalėdama turėti žaislų ar drabužių, kuriuos turėjo klasės draugai, nusprendžiau, kad man jų ir nereikia. Apribojau savo norus. Nebeleidau sau norėti. Bet ar aš vis dar noriu save mažinti? Ačiū ne, jau žinau, kad galima kitaip.
Reziume: net jei norim geresnio gyvenimo, mums gero, deja, bet gali būti per daug. Kol nenusileidžiam giliai į save pasišviesdamos prožektoriais ir nesusitvarkom rūsio betvarkių, nerandam ir to, kas mums išties skauda. Svarbiausia - atrasti drąsos pažinti visą save ir tada jau imtis veiksmų.
Jokia moterų stovykla ar viena koučingo sesija nepadės savęs taip imt (suspragsi pirštais) ir kardinaliai pakeisti. Užtat tavo noras, darbas ir ryžtas gali.
Mano draugės močiutė sako: pramuši ledą, randi sidabrą. Man, asmeniškai, moterų stovyklos padėjo prisirišus gelbėtojų virve nusileist gilyn į tuos tamsius rūsius. Pradėti šį darbą. Visi mano didžiausi pokyčiai prasidėjo stovykloje. Ten patikėjau, kad manęs gali laukti daugiau.
Pabaigai, kelionė į save nėra tiesi linija. Nesvarbu, kiek valandų medituojam ar kiek kursų baigiam, nė viena nesam tobula. Kartais, kai turiu itin gerus 3-4 mėnesius, užsidirbu daug pinigų, nieko blogo nenutinka, kaip tik pildosi norai (!), nusibaigiu lovoj su kebabu, nors labiau norėčiau gero restorano. Mano nervų sistema neatlaiko. Jai tikrai gero gali būti per daug.
Nusišluostau lūpas itin kokybiška viešbučio nosinaite ir pasakau sau, kad myliu save visokią. Ir kad jei ryt dar norėsiu, nusivesiu save į tą restoraną. Visada galima pradėti iš naujo. I've got your back - pažadu sau ir einu išsivalyt dantų.